Biokuras: malkos

Malkos turbūt viena žinomiausių ir populiariausių biokuro rūšių. Jas naudojo daugybė kartų praeityje, o ir dabartiniai žmonės neketina jų atsisakyti. Juk kas gali būti smagiau, nei vakare spragsinčios malkos židinyje?

Malkų ruošimas
Malkiniai medžiai paprastai kertami žiemą, kai mediena sausesnė (be to, lengviau įeiti į klampaus grunto mišką, lengviau išgabenti medieną, kai gruntas įšalęs). Nuversti medžiai kirtimo vietoje supjaunami į vežimui patogaus ilgio rąstus, kurie pervežami pliauskų gamybos vietą ar tiesiai į vartotojų sodybas, kur jie patys rąstus pjausto ir skaldo.
Rąstai pjaustomi į trinkas, kurių ilgis turi atitikti krosnies, židinio ar kitokios pakuros ilgį. Suskaldytos į pliauskas malkos džiovinamos:atvirai lauke krūvose, sukrautos į rietuves ar kūgius po stoginėmis, paprastai rietuvėse specialiuose statiniuose ar priestatuose (malkinėse).
Jei malkos gaunamos pjaunant sausuolius, tuomet skaldytos malkos gali būti deginamos ir nedžiovintos.

Malkos yra dviejų tipų:

• pliauskos
• žabai

Svarbiausia malkų savybė yra kaitrumas/kaloringumas. Tai fizikinis dydis, nurodantis kokį energijos (šilumos) kiekį išskirs tam tikras sudegintų malkų kiekis. Yra žinoma, kad beveik visų sausų malkų kaitrumas yra – 4510 kcal/kg. Tačiau reikia nepamiršti, kad malkos perkamos kaip tūris, o ne kaip svoris ir atsižvelgti į tai, kiek šilumos išsiskiria sudeginant 1m^3.

Geriausia mediena yra ąžuolo, uosio, guobos, vinkšnos, klevo, skroblo, tačiau šie medžiai netinkami kūrenti molinėse krosnyse - dėl ypač aukštos degimo temperatūros jos gali suskilti. Tad turintiems molinę krosnį ar pečių reiktų rinktis kitus medžius.

Beržas, juodalksnis, lazdynas - ypač mėgstama mediena kūrenimui. Jos turi ypač gerą kaitrumą ir yra priskiriamos pirmai malkų kaitrumo grupei.

Baltalksnis (Alksnis), drebulė, liepa, tuopa, ieva - šie medžiai pasižymi mažesniu kaloringumu, todėl nėra tokie populiarūs ir naudojami retesniais atvejais. Priskiriamos antrai malkų kaitrumo grupei, todėl dažnai esti pigesnės.

Džiovintų malkų drėgnumo koeficientas neturėtų viršyti  20%, o tai atitinka maždaug 18-24 mėnesius džiovintos malkos. Kad turėtumėte tokį lygį reikia malkas tinkamai sandėliuoti, pirkti tik iš patikimų šaltinių.

Malkų atliekas taip pat galima smulkinti į pjuvenas.

Biokuro rūšys

Lietuva dar pakankamai turtinga gamtiniais ištekliais, tas mums yra visiškai neparanku prisirišti prie iškastinio kuro. Kaip tik - reikia stengtis atiplėšti, atsiskirti nuo jo. Reikia tobulėti, žengti pirmyn ir ieškoti alternatyvų.

Remiantis Vikipedija biokurui priskiriama:

• Miškų ūkio pramonės paruošta mediena
• Specialiai auginami energiniai augalai, iš jų gaminami pjuvenų briketai
• Biologiškai skaidžios atliekos – bet kokios atliekos, kurios gali būti suskaidytos aerobiniu ar anaerobiniu būdu, pvz., sodo atliekos, popierius ar kartonas
• Komunalinės atliekos
• Gamybinės atliekos (cukraus gamybos, grūdų, mėsos, žuvies, pieno perdirbimo, viešojo maitinimo ir kt.) 
• Žemės ūkio (gyvulininkystės ir augalininkystės) atliekos
• Nuotekų valymo dumblas
• Sodų, parkų ir želdynų priežiūros atliekos

Taigi kaip matom išeičių yra - tereikia technlogijų ir Lietuvos energetinė nepriklausomybė bus įgyvendinta.
Prieš keletą metų buvo ypač populiaru gaminti pjuvenų briketus, naudoti pjuvenomis kūrenamas krosnis. Šiandien - kalbos netyla apie šiaudus ir granulių gamybą iš šiaudų.

Biokuro privalumai (pagal aei.lt):

priklausomybės nuo importuojamojo kuro mažinimas;

pigiausia kuro rūšis;

dideli ištekliai Lietuvoje;

naujų darbo vietų kūrimas;

mažesnis degimo metu susidarančių teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis.

Taip yra todėl, kad tą kiekį CO2, kurį biokuras išskira degdamas, per kitus metus ataugdamas augalas/biomasė sunaudoja. Vien dėl to verta svarstyti apie platesnius biokuro panaudojimo plotus.

Džiugina ir tai, kad Lietuvoje imamasi kogeneracinių jėgainių statybos - ten deganti biomasė gamins elektrą, o šalutinis produktas - šiluma - šildys gyventojų būstus.